Etninė architektūra

3.1._XX_a.pr.sodyba_Erlenu_k.__Small_.jpg

Tradicinę šio regiono valstiečių sodybą XVIII–XX a. pr. sudaro troba, klėtis, tvartai, kluonas (jauja), žardai ir nomalis.

Troba (namas) stovi šiauriniame gerojo kiemo pakraštyje, ilgąja ašimi orientuojama rytų ir vakarų kryptimi. Jos rytinėje dalyje įrengta prastoji troba šeimynos gyvenimui ir geroji troba svečiams priimti (kitur dar – prastasis ir gerasis alkieriai). Namo viduryje yra molinis piramidinis kaminas su ugniakuru, o abipus jo – prastoji ir geroji priemenės. Vakarinėje dalyje buvo pagalbinės gyvenamoji (langinė) ir ūkinė (priešininkė) patalpos. Priešininkėje stovėjo duonkepė krosnis, o pastato vakariniame gale buvo 2-3 kamaros. Trobą puošė langinės ir gerojo kiemo pusėje pristatytas prieangis.

Pietiniame gerojo kiemo pakraštyje stovi 3-6 kamarų klėtis (svirnas) grūdams ir maisto atsargoms saugoti bei samdiniams gyventi. Tarp jos ir trobos kiemo rytiniame pakraštyje buvo statomas kryžius, koplytstulpis ar koplytėlė, o kiemas apjuosiamas statinių tvora.

Į vakarus ir pietvakarius nuo namo stovi stačiakampiai, dvilinki arba trilinki tvartai, kuriuose įrengtos patalpos (kūtės) galvijams laikyti ir daržinė. Tarp tvarto ir namo kai kuriose sodybose stovėjo nomalis – nedidelis pagalbinis pastatas su ugniakuru jovalui ruošti ir gardais kiaulėms laikyti.
Atokiau nuo kitų pastatų buvo statomas kluonas (jauja, klojimas) su javų džiovykla (pirtimi). Jis buvo stačiakampio plano arba dvilinkas. Šalia kluono XIX a. atsirado žardai linų galvenoms džiovinti.
Ūkinėje sodybos dalyje buvo kasamas šulinys ir kūdra gyvuliams girdyti, skalbiniams skalbti, gaisrui gesinti, o šalia namo – šulinys šeimynos poreikiams. Visos sodybos apželdintos kilniaisiais lapuočiais, vaismedžiais ir vaiskrūmiais.

XX a. antrosios pusės socialiniai pertvarkymai suardė tradicinius kaimus, pakeitė pastatų planą, patalpų paskirtį. Išnyko jaujos, žardai, nomaliai, vietoje kamino su prastąja priemene įrengtos virtuvės.