Archeologija

Archeologijos paveldas yra svarbiausias priešistorės pažinimo šaltinis. Regioninio parko teritorijoje žinomas 31 archeologijos paveldo objektas, kurie skirstomi į senovės gyvenamąsias, gynybines, ūkinės veiklos, laidojimo ir kulto vietas.

Įspūdingiausiai atrodo senovės gynybinės ir gyvenamosios paskirties vietos – piliakalniai, įrengti upių pakrančių kyšuliuose, apjuosti gynybinių pylimų, griovių. Jų yra 9 (Dauginčių, Gintarų, Imbarės, Kartenos, Laivių, Martynaičių, Mosėdžio, Sauserių, Vėlaičių), o dauguma telkiasi Kartenos apylinkėse palei Minijos upę.

Ankstyviausi yra Imbarės, Vėlaičių, Gintarų piliakalniai, kurie atsirado I tūkst. prieš Kr. pabaigoje. Imbarės, Kartenos ir Mosėdžio piliakalniai X–XIII a. tapo kuršių Cėklio žemės apygardų centrais. Piliakalniai buvo apleisti XIII a. antroje pusėje per kovas su kryžiuočiais. Apie XV–XVI a. ant Imbarės, Gintarų ir Mosėdžio piliakalnių buvo įrengti dvarai.

Apie ūkinės veiklos raidą, žemdirbystės laukų sistemas pasakoja senovės žemdirbystės vietos, kurias žymi miškingose vietose išlikę akmenų pylimai ir krūsnys. Šio tipo archeologijos paveldas naudotos nuo geležies amžiaus iki valakų reformos, t. y. iki XVI a. antrosios pusės, ir aptinkamas akmeningose Erlėnų, Igarių, Mosėdžio, Naujukų, Nerėpų, Šauklių (2) ir Šilalės kaimų dirvose.

Apie senųjų krašto gyventojų materialinę kultūrą, mirusiųjų laidojimo papročius informacijos suteikia laidojimo vietos – pilkapiai ir kapinynai. Ankstyviausi yra pilkapiai, kurie datuojami I tūkst. prieš Kr. antrąja puse, išliko šalia Mosėdžio ir Salantų (Gaidžio kalnas). II–XIII a. mirusieji laidoti Gintarų, Imbarės, Kartenos, Kūlsodžio, Laivių, Sakuočių, Sauserių kapinynuose.

Senovės kulto vietas žymi Alkos alkakalnis, Skaudalių, Šauklių ir Šilalės alkvietės. Apie čia vykusias pagonių apeigas šiandien mena legendos ir padavimai bei išlikę akmenys su dubenimis.