Naujienos

2015.07.20

Minijos upėje vykdomi pleištinės skėtės stebėjimai

Tinkama pleištinės skėtės buveinė

Salantų regioninio parko specialistai šiemet pirmą kartą vykdo Pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) monitoringą. Ši žirgelių rūšis yra saugoma tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, įrašyta į IUCN raudonuosius sąrašus, įtraukta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvenciją, Buveinių direktyvą. Lietuvoje ji saugoma nuo 2003 m. yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą, priskiriama 4 (I) retumo kategorijai. Pleištinės skėtės ir jos buveinių apsaugai Lietuvoje yra įsteigtos 22 buveinių apsaugai svarbios teritorijos, viena iš jų yra BAST Minijos upė.

Suaugę pleištinės skėtės individai daugiausiai sutinkami saulėtose vietose. Nesant ar nykstant tokioms teritorijoms, suaugėliai gali nuskristi kelis kilometrus nuo veisimosi vietų. Skraidymo periodas gana ištęstas, suaugėlius galima stebėti nuo gegužės iki spalio mėn. Patelės skraido išilgai srovės tekėjimo ir į priekrantės vandenį barsto kiaušinius. Dažniausiai kiaušinius deda smėlėtose, neužaugusiose vandens augalais vietose. Vystymasis nuo kiaušinio iki suaugėlio stadijos gali trukti 3–4 metus. Ritimasis į suaugėlius paprastai vyksta birželio-rugpjūčio mėnesiais. Tuo metu upių pakrantėse ant augalų randamos žirgelių išnaros (egzuvijai). Pleištinės skėtės lervos, taip pat kaip ir suaugėliai, yra plėšrios. Lervos minta įvairiais vandens bestuburiais, o suaugėliai gaudo skraidančius vabzdžius.

Pleištinių skėčių lervos vystosi įvairaus dydžio upėse, kur dominuoja smėlėtas ar žvyruotas, be dumblo sąnašų dugnas. Lervų vystymuisi yra svarbu švarus, šaltokas, sraunus, prisotintas deguonies vanduo. Didžiausios grėsmės šių žirgelių lervų paplitimui yra upių patvankos, vandens tarša organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis, aktyvi žemdirbystė ir urbanizacija aplink upes. Užtikrinant svarbių šios rūšies ir jos buveinių išsaugojimui teritorijų kokybę labai svarbu yra išsaugoti natūralų upių hidrologinį režimą, pakrančių stabilumą.

Atgal