Reljefas

Reljefą Salantų regioninio parko teritorijoje formavo laipsniškai jūros link besitraukianti ledyninė plaštaka. Vėlyvuoju ledynmečiu (prieš 26 tūkstančius metų) ledyno tirpsmo vandens srautas paskutiniojo ledyno paliktoje dugninėje morenoje išgraužė 58 km ilgio, 400−500 m pločio, 25−30 m. gylio plokščiadugnį Erlos, Salanto, Minijos slėnį. 32 km ilgio vaizdingiausia šio klonio atkarpa, esanti tarp Mosėdžio ir Kartenos, yra saugoma Salantų regioniniame parke. Poledynmetyje, visiškai ištirpus ledynui, į šį klonį atsivėrė nuo Žemaičių aukštumos tekėjusių upių – Salanto, Blendžiavos ir Minijos slėniai, kuriais vandenys ir šiandien plukdomi į pietus. Minija, įsiliejusi į klonį ties Kūlupėnais, pasisavino pietinę klonio atkarpą, Bartuva, užgrobusi šiaurinę klonio dalį, pasuko į šiaurę. Tik Erlos ir Šakalės upes galėtume vadinti tikrosiomis klonio šeimininkėmis, tačiau vykdant melioraciją šių upių ir dalies Salanto upės, slėniai yra numelioruoti. Melioracijos metu Salanto upės vaga nebuvo pakeista, o Erlos ir Šakalės upių vagos buvo sukanalizuotos.

Salantų regioninio parko paviršius yra 40−80 m aukštyje virš jūros lygio. Jis žemėja pietvakarių kryptimi. Žemiausias regioninio parko paviršiaus taškas (21,0 m) yra pietinėje dalyje, Minijos pakrantėje, žemiau Salanto santakos. Aukščiausiai (iki 77,8 m) iškilusi kalva yra pietinėje parko dalyje, šalia Sauserių kaimo.