Lankytini objektai

Kretingos rajonas

Dauginčių kaimo lankytinų objektų kompleksas

Dauginčių kaimas įsikūręs vaizdingame Minijos upės slėnyje, kur įsteigtas Minijos kraštovaizdžio ir Minijos ichtiologinis draustiniai. Minijos skardžiuose gausu atodangų, nuo kurių atsiveria įspūdingi reginiai. Viena tokių – Dauginčių atodanga, dar vadinama Lietuvos Šveicarija.Salantu_RP_Minijos_upes_atodangos__Small_.JPG

Minijos kairiojo kranto terasoje Šilpelkės miške įrengtos Dauginčių kaimo senosios kapinės (Maro kapeliai, Senkapiai), kuriose žmonės palaidoti maro ir kitų epidemijų metais. XVIII a. pab. pradėjus laidoti tik parapijų kapinėse, iki XX a. vidurio senosiose kapinaitėse buvo užkasami nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, neatpažinti skenduoliai ir pan. Nuo seniausių laikų jose buvo statomi kryžiai, koplytėlės. Iki šių dienų per gegužines pamaldas gyvieji susirenka kapinėse, meldžiasi už mirusius protėvius, gieda giesmes.

Priešais kapines iškilęs Dauginčių piliakalnis, vad. Pilale, Mėnulio kalnu, o Minijos ir Slinkupio santakos kyšulyje stūkso mišku apaugęs kitas Dauginčių piliakalnis, vad. Pilimi, datuojamas I tūkst.

Kartenos miestelis ir jo apylinkės

Vaizdingame Minijos upės slėnyje įsikūręs Kartenos miestelis bei plačios jo apylinkės menamos jau nuo 1253 m., kuomet pirmą kartą paminėta Kartenos pilis, stovėjusi ant piliakalnio. Nuo XVI a. žinomas Kartenos dvaras, valsčius. Juos XVII a. valdė Sapiegos, pastatę 1634 m. pirmąją bažnyčią, o 1639 m. įkūrę mokyklą. Čia stovi dar nuo XVIII a. pab. išlikusi smuklė. Miestelį puošia Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1875 m. Tai vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė bažnyčia.fotomonitoringas2010_IV_048__Small_.jpg

Netoli už Kartenos piliakalnio, kairiajame Minijos krante, Abakų kaimo pakraštyje nuo seno garsėja Kartenos Lurdas. Čia įrengta akmenų mūro Lurdo grota su Švč. Lurdo Marijos skulptūra. Sakoma, kad prieš ją esančio šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių. 1922 m. šioje šventa laikomoje vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia (K. Navirauskas), kurioje kiekvienų metų rugsėjo 8 d. vyksta pamaldos.

Prie pat Kartenos esančio Gintarų kaimo žemėse (kitaip dar vadinamose Senąja Kartena) stūkso Vyšnių kalnas. Ant jo pirmaisiais amžiais po Kr. stovėjo pilis, o XVI–XVII a. – Senosios Kartenos dvaras. Iš pietų sodybą supo trys tvenkiniai. Minijos slėnyje stovėjo vandens malūnas. Dvarui sudegus, senąją dvarvietę ilgus šimtmečius ženklino joje augusios vešlios vyšnios, davusios kalvai Vyšnių kalno vardą.

Buvusios Gintarų dvarvietės papėdėje išliko II a. prieš Kr. – XIII a. Gintarų kapinynas, o kitame aukštumos gale stūkso vienas didžiausių ir gražiausių šioje apylinkėje Martynaičių piliakalnis, datuojamas VIII–XIII a.

M.Valančiaus sodyba Nasrėnuose

Nasrėnų kaime gimė ir augo visuomenės ir bažnyčios veikėjas, rašytojas, vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Prie sodybos lankytojus pasitinka M. Valančiaus kūrinio „Palangos Juzė“ literatūrinio personažo Juozapo Viskonto (Palangos Juzės) skulptūra, kviečianti užsukti į muziejų, kuriame eksponuojami asmeniniai vyskupo daiktai, dokumentai, jo ir apie jį parašytos knygos, liaudies meistrų sukurti M. Valančiaus literatūrinių kūrinių personažai. Priešais sodybą 1995 m. pasodintas vyskupo 200-osioms gimimo metinėms skirtas ąžuolynas, kuriame stovi vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklas.

Kalnalis

Kalnalis įsikūręs vaizdingoje vietovėje, apjuostoje plačių Salanto ir Kūlupio slėnių. Čia kunigaikšKalnalis__aut._K.Vasys__1504_x_1000___Small_.jpgtis Oginskis 1777 m. pastatė Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje 1801 m. vasario 17 d. (kovo 1 d.) buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. 1882 m. bažnyčią sudegino žaibas. Kunigo S. Jucevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu 1883 m. ji atstatyta, o priešais suręsta grakščių formų varpinė (1884 m.). Virš bažnyčios ir varpinės kyla ornamentuoti, ažūriniai kryžiai – XIX a. kryždirbystės paminklas. 

2006 m. Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva, pastatytas 15 m aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabi Salanto upės senslėnio panorama.

Salantai

Salanto upės slėnyje įsikūręs Salantų miestas mena dar tuos laikus, kai buvo vadinamas Skilandžiais, kurie pirmąkart paminėti 1556 m. XVII amžiuje Skilandžiai tapo svarbia prekybos kelių kryžkele. Tai padėjo kaimui greitai peraugti į miestelį, kuris nuo 1638 m. vadinamas Salantais. Miesto plano struktūra radialinė, susiformavusi XVI a. antroje – XX a. pirmoje pusėje. Po 1926 m. gaisro Salantų miestelis perplanuotas. Pagrindinis miesto architektūrinis akcentas – 1906-1911 m. išmūryta neogotikinė, dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (architektas K. E. Strandmanas). Jos šventoriuje palaidoti prelatai P. Urbonavičius ir A. Simaitis, kanauninkas K. Genys. Priešais bažnyčią stovi V. Orvydo 1989 m. pastatytas paminklas lietuvių tautos kančioms atminti, o už bažnyčios rymo 1930 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas (atstatytas 1989 m.). Šalia jo ošiančiame parke nuo XVI a. buvo įsikūręs Salantų dvaras. Jo savininkas M. PasSalanto_upes_slenis__aut._Salantu_RPD_archyvas__2448_x_1836___Small_.jpgamovskis 1630 m. Salantuose pastatė pirmąją bažnyčią., o didikai Vainos 1667 m. įsteigė parapinę mokyklą.

Manoma, kad dar nuo senojo dvaro parko įkūrimo laikų čia auga pats storiausias kaštonas Lietuvoje. Įspūdingas 28 m aukščio, 1,53 m skersmens, 4,8 m apimties medis paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.

Salantų miestelis nuo seno garsėja savo ypatingu „Salantų pyragu“, kurį įvertinto, pripažino ir pamėgo net patys didieji gurmanai. Taip pat garsi šiame krašte ir Mindaugo Ivanausko sodyba, su savo egzotinių kraštų paukščių ir gyvūnų zookolekcija.

Orvidų sodyba-muziejus

Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba, garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Jį 1973 m. įkūrė Vilius Kazimieras Orvidas (pranciškonas brolis Gabrielius, O. F. S.), padedamas savo tėvo Kazimiero Orvido. Daugelį metų iš Salantų apylinkių į sodybą buvo vežami melioratorių sunaikinimui pasmerkti rieduliai, šimtamečiai ąžuolai, griaunamose sodybose likę etnografiniai daiktai, iš kapinių pašalinti seni kryžiai. Iš akmenų ir ąžuolų kamienų sudėliotos architektūrinės kompozicijos, tarp kurių pastatytos ir V. Orvido sukurtos akmens skulptūros, kryžiai, paminklai su tautine ir religine simbolika. Ilgainiui sodyba įgavo milžiniško trikampio formą – krikščionių ikonografijoje tradicinę Apvaizdos akį, kurią apjuosė kanalai, akmenų ir žemių p11._Gaidzio_koplycia_is_arti.jpgylimai.

Gaidžio kalnas

Giliausią senovę mena vinguriuojančio pro Salantų miestelį Salanto slėnyje stūksanti kalva, vadinama Gaidžio kalnu. 1911 m. Salantų bažnyčią mūriję meistrai ant Gaidžio kalnelio pastatė gražią neogotikinę koplyčią. Toje vietoje, pasak legendų ir padavimų, stovėjusi senoji Skilandžių (Salantų) bažnyčia, kurią sudeginę kryžiuočiai. Ši kalva tokį vardą gavusi, esą, todėl, kad seniau praeivius vakarais baidydavęs iš jos sklindantis šaižus gaidžio giedojimas. Jis nurimęs tik pastačius ant kalvos koplyčią. Archeologai kalvoje aptiko pilkapyną, datuojamą IV-I a. prieš Kr.

Alkos alkakalnis

Apsuptas pelkėto Erlos ir Alkupio santakos slėnio prie Salantų stūkso alkakalnis. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Pasak padavimų senovėje jį juosęs ežeras, o ant kalno buvusi pagonių šventykla, kurioje prie didelio ąžuolo degusi šventoji ugnis, prižiūrima vaidilutės ir žynio, gyvenusio tarp ąžuolų įrengtame būste. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitino Salanto slėnyje esančiame Gaidžio kalne. Vyskupas M. Valančius mini, kad pagonys šventąją ugnį ant kalno tebegarbino ir XVII amžiuje.

Alkakalnio papėdėje, dauboje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Už jo iš aukštumos šlaito trykšta šaltinis, kurio vandenį žmonės vartojo akių ligoms gydyti. Tarp šaltinio ir akmens kalvos viršūnėje ne taip seniai dar augo Šventasis arba Aukuro ąžuolas.

Imbarės piliakalnis

Imbarės piliakalnis – vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių. Salanto ir Pilsupio santakoje žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapiPo_darbu_Imbares_piliak..JPGnynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.

Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmą kartą paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad vietovė pavadinta pilies valdovo dukters Imbarės vardu.

Skuodo rajonas

Šauklių riedulynas

Skuodo rajone esantis Šauklių riedulynas yra vienas didžiausių riedulynų Lietuvoje, patenkantis į Šauklių kraštovaizdžio draustinį. Tai – natūrali paskutinio ledynmečio suformuota 79 ha teritorija, dar vadinama Lietuvos tundra, kurioje savo pirmykštėje padėtyje gana tolygiai pasiskirstę slūgso 0,3-1 m ar net 3 m skersmens akmenys. Tarp jų auga itin vešlūs, aukšti, siekiantys net 6 m, įvairiausių formų kadagiai, sudarantys ištisus sąžalynus. Ši teritorija yra paskelbta „Natura 2000“, buveinių apsaugai svarbia teritorija, nes čia aptinkamos europinės svarbos viržynų, kadagynų ir rūšių turtingų briedgaurynų gamtinės buveinė2011_08_19__3_.jpgs.

Vietomis, tarp akmenų, drėgnesnėse įlomėse žydi retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys: baltijinės, dėmėtosios gegūnės, vyriškosios gegužraibės, žalsvažiedės blandys. Aptinkami statieji atgiriai, visžalis retas papartis – paprastoji šertvė.

Norintiems susipažinti su neįprastu mūsų kraštui, pirmykščiu, tundrą primenančiu kraštovaizdžiu, savita šios vietovės augalija, bei gyvūnija, per riedulyną tarp kadagių ir riedulių vingiuoja apie 2 km ilgio pažintinis Gamtos takas.

Šilalės kaimo archeologinis kompleksas

Šilalės kaime, Šakalės upelio kairiajame krante stūkso penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo – Šilalės kūlis, paskelbtas valstybės saugomu gamtos ir kultūros paveldo objektu. Jo matmenys: aukštis – 3,66 m, ilgis – 7,48 m, plotis – 5,48 m, o didžiausia horizontali apimtis siekia 18,33 m. Riedulį sudaro granitas, vadinamas rapakiviu. Akmuo vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – „akmuo“). Riedulys guli kalvelės pakraštyje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės. Per jas, link Šilalės kaimo vedė kūlgrinda (akmenų grindinys).

Šalia kūlio apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Čia rastas apskritas, grubiai aptašytais šonais akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Šventyklą naikinant, aukuras įverstas į šalia iškastą duobę, o tyrimų metu atstatytas pirminėje vietoje. Atokiau nuo jo kalvelės šlaite guli kitas akmuo su dubeniu, prie kurio taip pat buvo atliekamos pagoniškos kulto apeigos. Be to, šioje vietovėje aptikti ankstyvosios žemdirbystės (naudoti I tūkst. – II tūkst. viduryje) laukai su akmenų aptvarais ir krūsnimis.

Mosėdis

nuotraukos_068.jpgMosėdis – vienas seniausių Žemaitijos miestelių pirmą kartą paminėtas kryžiuočių raštuose 1253 m. Kairiajame Bartuvos upės krante stūkso Mosėdžio piliakalnis, menantis dar I tūkst. laikus. Nuo 1421 m. iki XX a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, priklausęs Žemaičių vyskupui, o 1544 m. pastatyta pirmoji bažnyčia šiame Žemaitijos regione. Dabartinė Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia išmūryta 1783 m. Bažnyčia ir šventoriaus vartai – architektūros paminklas. Čia dirbo publicistas ir kunigas K. Pakalniškis, pasirašinėjęs Dėdės Antanazo slapyvardžiu, 1895-1898 m. – rašytojas, kunigas J. Tumas-Vaižgantas, Mosėdyje 1896 m. įsteigęs laikraštį “Tėvynės sargas”. Prie Bartuvos užtvankos stovi vandens malūnas. Jame 1979 m. įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, kurį nuo 1957 m. kūrė ir puoselėjo gydytojas Vaclovas Intas. Akmenų ekspozicija išdėstyta ne tik malūne, bet ir Bartuvos slėnyje. Čia sukaupta daugiau kaip 150 tūkst. akmenų kolekcija, nuo didžiausio – sveriančio 50 tonų, iki vos kelių gramų akmenėlio. Gydytojo Vaclovo Into originali sodyba taip pat virtusi lankomu objektu.


Sprendimas V studija | TVS